Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą: „Su dangaus karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos. Taigi paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos. Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos. Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo. Vidurnaktį pasigirdo balsai: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“ Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus. Paikosios sakė protingosioms: 'Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta'. Protingosios atsakė: 'Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite'. Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: 'Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!' O jis atsakė: 'Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!' Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“ (Mt 25,1-13).
ŽADINANTIS DIEVO BALSAS, Mons. Adolfas Grušas
„Štai jaunikis! Ateikite pasitikti!“
Ko gero, šie žodžiai pateikia patį gražiausią žmogiškos egzistencijos įvaizdį, nusakant mūsų gyvenimą, kaip išėjimą ir kelionę link susitikimo. Tai žodžiai apie išsivadavimą iš uždaros erdvės ir apkabinimo tamsioje naktyje džiugią patirtį.
Dievas, kaip apkabinimas… Gyvenimas, kaip kelionė į susitikimą… Viskas prasideda nuo išėjimo iš motinos įsčių ir ėjimo pasitikti gyvenimą, kol galiausiai išeiname iš šios žemės, kad atrastume savo gyvenimą, paslėptą Dievo glėbyje.
Kitas labai svarbus Jėzaus palyginimo elementas yra šviesa. Viešpats sulygina Dievo Karalystę su dešimtimi mergaičių, kurių kiekviena turi labai nedaug šviesos, praktiškai beveik nieko, tačiau ta šviesa duoda drąsos padaryti pirmą žingsnį. Dievo Karalystė panaši į dešimt mažų švieselių, nors aplink ir yra gūdi naktis. Ji panaši į kelis dirvoje išbertus grūdus, kelias danguje spindinčias žvaigždes, nedidelį raugo gumulėlį tešloje.
Tiesa, čia susiduriame su problema: penkios mergaitės yra protingos,- jos atsinešė pakankamai alyvos ir tampa šviesos saugotojomis. Deja, kitos penkios yra paikos: jų indai tušti, tuščias gyvenimas, byrantis, tarsi smėlis tarp pirštų… Jėzus nepaaiškina, ką reiškia alyva lempose, tačiau žmonės žino, ką reikia daryti su šviesa ir ugnimi: paprastai tai reiškia degti, liepsnoti dėl ko nors arba kam nors. Pagrindinė alternatyva, apie kurią kalba Jėzus, yra degantis ir šviečiantis arba užgesęs ir nepastebimas gyvenimas…
„Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta,“- prašo paikosios mergaitės, tačiau susilaukia kieto ir, iš pirmo žvilgsnio, negailestingo atsakymo: „Ne, kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums“. Šių, atrodytų, ne visiškai suderinamų su Evangelijos dvasia žodžių prasmė yra kvietimas prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Juk iš tiesų niekas negali mylėti už mane, niekas negali būti geras ar garbingas vietoje manęs ir niekas negali vietoje manęs trokšti ir ilgėtis Dievo. Jei mes neprisiimsime atsakomybės už save pačius, kas kitas tai padarys?!
Šio sekmadienio Mišių Evangelijoje girdimas palyginimas yra daug reikalaujantis ir drauge paguodžiantis. Visos mergaitės, protingos ir paikos, belaukdamos jaunikio, užmiega. Tai pasakojimas apie mūsų istoriją, nes visi esame pavargę, kažkiek gal ir pasidavę nuolatinėje kovoje, tačiau pačią tamsiausią valandą mus visada pažadina Balsas. Didžioji krikščionio tvirtybė yra įsitikinimas, kad visi kažkada išgirsime Dievo balsą. Tame balse išgirsime ir mums skirtą paguodą. Jame nuskambės patvirtinimas, kad Dievas ir toliau rūpinasi mumis, girdėsime žinią apie tai, jog pasaulis yra kupinas susitikimo džiaugsmo ir šviesos, kad Dievas neieško galimybių pagauti mūsų nusikaltimo vietoje, bet kiekvieną kartą net ir didžiausioje tamsoje žadina mus, atverdamas tūkstančius kelių.
Mums gi tereikia turėti jautrią širdį, mokančią klausytis, gaivinti ją Viešpaties žodžiu, kaip kad, pripylus alyvos, atgaivinama lempelės liepsna, ir išeiti, kad galėtume pulti į Viešpaties glėbį… (Vatikano radijas)
